kliučvaitis

×kliùčvaitis (l. kluczwójt) sm. (1) istor. 1. žemiausias policijos valdininkas, urėdninkas: Pirmadienį žandarai, paėmę kliučvaitį, iškrėtė Šeškevičiaus namus M.Valanč. Spraunykas, paėmęs asesorius, kliučvaičius ir dešimtinykus, apstojo Volskio kromą M.Valanč. 2. Plk vaitas, kuris valdydavo dvaro palivarką: Plakdavo baudžiauninkus tijūnai, kliučvaičiai, plakdavo kiti Kordušų tarnai J.Marc.